Gamtiniai pavojai

Kaip elgtis pučiant stipriam vėjui

Pučiant stipriam vėjui lūžta dideli medžiai, krinta jų šakos, griūva silpnos konstrukcijos statiniai, virsta nepritvirtinti įrenginiai. Be to, gali sutrikti ryšiai ir elektros energijos tiekimas.

Prieš prasidedant stichijai:

  • perspėkite darbuotojus apie artėjantį pavojingą hidrometeorologinį reiškinį ir informuokite, kokie darbai turi būti nutraukti. Sustabdykite krovos darbus su kranais ir kituose objektuose, nedirbkite su atvira ugnimi;
  • sutvirtinkite laikinus statinius, konstrukcijas ir įrenginius;
  • sandariai uždarykite pastatų langus, duris, stoglangius ir kitas angas;
  • išneškite iš balkonų daiktus, kuriuos gali pakelti vėjas arba juos gerai pritvirtinkite. Svarbesniuose objektuose patikrinkite avarinius elektros energijos šaltinius, pasirūpinkite kuro atsargomis;
  • jei gyvenate kaime, uždarykite tvartų, namų duris, langus, langines;
  • neužmirškite kaimynų. Pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Gal šalia gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai, pasidomėkite, ar jais kas nors gali pasirūpinti, jei ne – padėkite jiems arba informuokite, kad nelaimės atveju jie gali skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112.

Pučiant stipriam vėjui:

  • nestovėkite po aukštais medžiais, prie reklamos stendų ir elektros linijų;
  • nestatykite automobilių po medžiais;
  • namuose turėkite žibintuvėlį, atsarginių elementų, radijo imtuvą, žvakių;
  • nepalikite gyvenamosios vietos be ypatingos priežasties. Jeigu jūs vis dėlto privalote išvykti, išjunkite elektrą, užsukite dujų, vandens sklendes, uždarykite langus, langines, užrakinkite duris ir atlikite visus įprastus veiksmus, kuriuos darote išvykdami bent kelioms dienoms.

Boforto skalė - tai 13 gradacijų skalė, kurioje vėjo stiprumas suskirstytas pagal jūros bangavimą bei poveikį sausumos objektams.

Kaip elgtis plikledžio ir lijundros metu

Patarimai, kaip elgtis plikledžio ir lijundros metu:

  • vaikams, vyresnio amžiaus žmonėms, ypač sunkiai vaikštantiems, patariama likti namuose, o išėjus į lauką reikia turėti lazdą su guminiu antgaliu ar slidžių lazdą;
  • plikledžio ir lijundros metu ypač atsargiai vairuokite automobilį, vaikščiokite šaligatviais ir keliais;
  • leisdamiesi ar kildami laiptais, laikykitės už turėklų, medžių ar krūmų;
  • pabarstykite laiptus prie namų ir pėsčiųjų takelius smėliu;
  • nelaikykite rankų kišenėse – tai tik didina galimybę netekti pusiausvyros ir pargriūti, gauti sunkią traumą;
  • labai svarbu mokėti griūti. Geriausia išeitis – kristi ant šono. Pagrindinis smūgis turėtų tekti klubui, o ne keliams, nugarai ar galvai. Nuvirtus ant šono, drabužiai gali atlikti savotišką ,,pagalvės“ vaidmenį ir sušvelninti smūgį. Pajutę, kad krentate, stenkitės pritūpti;
  • norint išvengti griuvimo, reikia išmokti taisyklingai vaikščioti. Kai keliai ar šaligatviai slidūs,  einama lėtai, mažais žingsneliais. Einant per slidžiausias vietas reikia truputį palinkti, kad svorio centras nukryptų į priekį, koja statoma visu padu;
  • avėkite žemakulniais batais nelygiu padu. Visiškai netinka aukštakulnė, smailiakulnė, plokščiapadė avalynė ir avalynė platforminiu padu. Geriausia, kad batų kulnas būtų kvadratinis ir ne aukštesnis kaip 3 cm, o patys batai – storu nelygiu padu, geriausia guminiu. Batai turėtų būti aukšti, tai gali apsaugoti nuo čiurnos traumos;
  • kad batai neslystų, ant pado galima užklijuoti paprastą pleistrą medžiaginiu pagrindu, ploną švitrinio popieriaus lapelį. Ant batų kulno galima priklijuoti porolono gabalėlį;
  • Venkite būti po elektros perdavimo ir ryšių linijomis, netoli jų atramų. Prasidėjus šlapdribai ir šąlant, pučiant stipriam vėjui elektros perdavimo ryšių linijos, stogai, įvairios atramos ir konstrukcijos, taip pat medžių šakos aplimpa sniegu ir apledėja, jie nuo sniego ir ledo svorio gali trūkti arba lūžti. Jokiu būdu nelieskite elektros laidų;
  • plikledžio, lijundros metu galimi elektros, telefoninio ryšio nutrūkimai, todėl gelbėjimo tarnybos gali vėluoti teikti būtinąją pagalbą;
  • šiais patarimais pasidalykite su šeimos nariais, artimaisiais, kaimynais. Pasiteiraukite, ar jie girdėjo pranešimus. Gal šalia gyvena neįgalūs žmonės, vieniši seneliai. Pasidomėkite, ar jais kas nors gali pasirūpinti, jei ne – padėkite jiems. Taip pat informuokite kaimynus,  kad nelaimės atveju jie gali skambinti  skubiosios pagalbos  telefonu 112.

Kaip elgtis vandenyje

Prie vandens telkinio:

  • nestovėkite ir neleiskite vaikams žaisti ten, kur galima netikėtai įkristi į vandenį (prie prieplaukos ar molo krašto, tilto, stataus kranto);
  • perkaitę saulėje, nešokite staiga į vandenį, prieš tai juo apsišlakstykite;
  • nepalikite prie vandens be priežiūros vaikų iki 14 metų.

Draudžiama:

  • paplūdimiuose ir maudyklose rūkyti (išskyrus įrengtas rūkymo vietas);
  • žaisti sportinius žaidimus ne fizinio aktyvumo (aktyvaus) paplūdimio zonoje ar sukeliant pavojų poilsiautojams;
  • paplūdimiuose ir maudyklose įrengti stovyklavietes;
  • paplūdimiuose ir maudyklose kurti laužus;
  • skinti ar naikinti saugomų rūšių augalus;
  • būti bendruose paplūdimiuose nuogiems (nedėvėti maudymosi kostiumų arba dėvėti tik jų dalį);
  • lankytis su gyvūnais tam neskirtose paplūdimio vietose.

Vandens telkinyje:

  • nemokėdami plaukti neikite į vandenį giliau kaip iki krūtinės;
  • nesimaudykite vieni, nežinomose, nuošaliose vietose. Geriau pasirinkite paplūdimį arba vietą, kur plaukioja daugiau žmonių ir yra budintys gelbėtojai;
  • maudykitės tik įsitikinę, kad saugu, į nežinomą vandens telkinio vietą iš pradžių lėtai briskite, nenerkite ir nešokite į vandenį;
  • nežaiskite vandenyje pavojingų žaidimų, maudydamiesi nekramtykite gumos, nevalgykite, nesimaudykite iškart po valgio, išgėrę alkoholinių gėrimų;
  • neleiskite vaikams nardinti kitą žmogų, tampyti už kojų, lipti kitiems ant pečių;
  • nešaukite pagalbos, jei jos nereikia;
  • neplaukiokite ten, kur atliekami šuoliai į vandenį;
  • nešokinėkite į vandenį nežinomoje vietoje, jūs galite susižaloti atsitrenkę į dugne esančius daiktus;
  • neplaukite į laivakelį ir nesiartinkite prie praplaukiančių laivų, nes kyla grėsmė būti įtrauktam po laivo sraigtais.

Draudžiama:

  • plaukioti ar bristi už vietų, pažymėtų plūdurais, taip pat maudytis po nustatytų paplūdimio lankymo valandų, maudymuisi neskirtose ir (ar) nesaugiose vietose (prie užtvankų, dirbtinių krioklių, šalia hidroelektrinėse naudojamų įrenginių, esančių vandenyje ir pan.) arba vietose, pažymėtose draudžiančiais maudytis informaciniais ženklais;
  • maudytis neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų;
  • maudytis vaikams iki 14 metų be suaugusio žmogaus priežiūros;
  • plaukioti ant pripučiamųjų čiužinių, transporto priemonių padangų ir kamerų, rąstų, lentų ir kitų plaukioti nepritaikytų daiktų;
  • maudytis žaibuojant ir (ar) perkūnijos, škvalo, viesulo metu;
  • maudytis esant gelbėjimo poste iškeltai raudonai vėliavai. 

Plaukiojimo priemonės

  • gelbėjimosi liemenę užsidėkite prieš išplaukdami plaukiojimo priemone į vandens telkinį ir ją dėvėkite visą laiką, taip pat būdami plaukiojimo priemonėje ant vandens;
  • ypač pavojinga išdykauti valtyje, vaikščioti joje, ją supti, nes valtis gali apvirsti.

Draudžiama:

  • plaukti plaukiojimo priemone, jeigu joje nėra gelbėjimosi liemenių, skirtų visiems joje esantiems asmenims;
  • maudytis, nardyti ir šokinėti iš (nuo) plaukiančios plaukiojimo priemonės;
  • plaukioti plaukiojimo priemonėmis tam neskirtose paplūdimių maudyklų zonose, jomis kelti pavojų žmonėms ir aplinkai;
  • suptis ir vaikščioti tam nepritaikytose plaukiojimo priemonėse, taip pat nesilaikyti plaukiojimo priemonės gamintojo nustatytų saugaus plaukiojimo priemonės naudojimo reikalavimų ir (ar) draudimų.

Kaip elgtis, jei skęstate pats ir kaip padėti, jei skęsta kitas

  • skęstantysis  turėtų stengtis nurimti,  nepanikuoti, nesiblaškyti ir dėmesį į save atkreipti šaukdamas arba mojuodamas rankomis. Reikėtų įkvėpti kuo daugiau oro, atsigulti ant nugaros;
  • pamatę skęstantį žmogų, šaukite mėgindami atkreipti aplinkinių dėmesį ir skambinkite skubiosios pagalbos telefonu 112. Apsidairykite, ar šalia nėra kokios nors gelbėjimo (gelbėjimo rato, valties ir kt.) arba parankinės priemonės, kuri neskęsta (kamuolio, čiužinio ir t. t.);
  • laukdami gelbėtojų, pasitelkite į pagalbą kuo daugiau žmonių, pasidalykite pareigomis, bandykite padėti skęstančiajam saugiais būdais: nuo kranto, iš valties, nuo tilto mesdami plūdurą, tiesdami lazdą ir t. t.  Nerizikuokite savo gyvybe;
  • jeigu šalia nieko daugiau nėra, pamėginkite gelbėti skęstantįjį, priplaukę prie jo su kokia nors plaukiojimo priemone (valtimi, vandens dviračiu), paduokite jam gelbėjimo ar parankinę priemonę, kuri neskęsta. Ją reikia paduoti skęstančiajam per saugų atstumą, kad jis negalėtų jūsų sugriebti;
  • ištraukę skęstantįjį į krantą, suteikite pirmąją pagalbą, jei reikia, gaivinkite, kol atvyks pagalba;
  • įsidėmėkite: gelbėti skęstantįjį vandenyje be pagalbinių priemonių gali tik geras plaukikas, kuris moka profesionaliai įvertinti pavojaus lygį, išmano gelbėjimo būdus ir moka tai atlikti praktiškai.

Kaip elgtis esant karštiems orams

Kaitra   gamtinio pobūdžio ekstremalusis įvykis, kai dienos maksimali oro temperatūra yra didesnė kaip 30 °C ir tokia kaitra tęsiasi ne trumpiau kaip 3 dienas. Tokiu atveju šalyje gali būti skelbiama ekstremalioji situacija.

Deja, ne tik kaitra, bet ir trumpiau trunkantys karščiai gali turėti neigiamos įtakos gyventojų savijautai. Ypač pavojingi karščiai po vėsaus pavasario, kol organizmas dar nepripratęs prie didelės šilumos.

Perkaisti galima, kai temperatūra ir  nelabai aukšta, bet ypač didelė yra santykinė oro drėgmė. Nėra rekomendacijų, kokia temperatūra jau pavojinga, kokia dar ne, nes karštį žmonės nevienodai toleruoja.

Svarbu karštu oru laikytis rekomendacijų, kurios padės gerai jaustis, išlikti darbingiems ir išvengti rimtesnių problemų.

Rekomenduojamos prevencinės priemonės, švelninančios karščio ir saulės žalingą poveikį žmogaus organizmui

Svarbiausia tinkamai apsirenkite:

  • dėvėkite natūralaus pluošto, šviesius, laisvus, lengvus, orui pralaidžius drabužius;
  • avėkite odinę avalynę;
  • užsidėkite galvos apdangalą arba naudokite skėtį. Lauke nešiokite saulės akinius su ultravioletinių spindulių filtrais.

Ribokite fizinį aktyvumą ir buvimo saulėkaitoje trukmę:

  • fizinius darbus atlikite ryte ar vakare, karštomis ir tvankiomis dienomis patariama nesportuoti, pavojingiausias laikas – nuo 11 iki 17 val.;
  • darbdaviai turėtų atkreipti ypatingą dėmesį į darbuotojus, dirbančius lauko sąlygomis: parūpinti natūralaus pluošto, lengvų, orui pralaidžių darbo drabužių, drausti darbuotojams dirbti išsirengus iki pusės, be galvos apdangalų;
  • kai karšta,  judėkite ir darykite viską gerokai lėčiau negu paprastai, o žmonės, dirbantys lauke, turi sumažinti darbo krūvius, nes kuo sunkesnis darbas, tuo daugiau šilumos pasigamina žmogaus organizme, kuri turi būti išskirta į aplinką spinduliavimu pro odą (iki 50–60 proc.) ir išgarinimu prakaituojant ir kvėpuojant (fizinė termoreguliacija);
  • per kaitrą dirbantiems darbuotojams būtinos specialios pertraukos vėsioje vietoje, kurių trukmę ir dažnumą darbdavys nustato savo nuožiūra, tačiau ne rečiau nei kas 1,5 val.;
  • ribokite buvimo trukmę karštoje aplinkoje, venkite saulėkaitos, tiesioginių saulės spindulių poveikio, ypač pavojinga užmigti saulės atokaitoje;
  • pratinkite organizmą prie karščio palaipsniui, tai labai svarbu vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems antsvorio;
  • kuo daugiau laiko praleiskite vėsesnėse patalpose;
  • pasistenkite išvykti iš didmiesčio, ypač tai patartina vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems įvairiais širdies sutrikimais ir hipertenzija, taip pat mamoms su kūdikiais.

Gerkite dažniau, nei troškina:

  • dažniau gerkite skysčių – vartokite jų po truputį, kas 1–2 val., nelaukite, kol ims kamuoti troškulys. Geriausiai tinka stipresnės mineralizacijos be angliarūgšties vanduo (mineralinis, mineralizuotas ar pasūdytas), nes karštoje aplinkoje žmogaus organizmas su prakaitu netenka daug skysčių ir mineralinių medžiagų;
  • labiau išprakaitavus patartina pavartoti kalio chlorido, magnio, taip pat pomidorų, citrusinių vaisių, slyvų sulčių;
  • venkite alkoholio, skysčių su kofeinu, gėrimų su cukrumi ar saldikliais, nes jie skatina vandens pašalinimą iš organizmo;
  • jei išgėrėte gana daug skysčių, o troškulys nepraeina, gaivinkitės drungnu vandeniu, arbata arba vandeniu su citrinos sultimis. Kuo ilgiau nenurykite vandens, kad susidrėkintų visa burnos ertmė, arba tik paskalaukite gerklę (taip daro kai kurių sporto šakų sportininkai);
  • gėrimai su ledu nemalšina troškulio, tik atšaldo gerklę, skrandį ir nuo jų galima greit peršalti. troškulio nemalšina ir pienas;
  • labiausiai atsigaivinama vaisių ir daržovių sultimis, arbata.

Valgykite lengvai virškinamą maistą ir saikingai:

  • valgykite tik lengvai virškinamą maistą, o geriausia – daug vaisių ir daržovių;
  • valgykite daugiau skystų produktų, lengvai virškinamų liesų pieno produktų;
  • venkite riebaus ir sunkiai virškinamo maisto;
  • valgykite mažesnėmis porcijomis, bet dažniau.

Karščio metu gyventojai nukenčia:

  • dėl saulės nudegimų;
  • dėl perkaitimo arba vadinamojo šilumos smūgio;
  • dėl saulės smūgio;
  • dėl hipoksijos (deguonies bado).

Saulės nudegimas:

  • kiek įmanoma venkite saulės nudegimų. Jie sukelia ne tik laikiną diskomfortą, bet ir oda  mažiau vėsinama, nes laikinai prarandama  prakaito liaukų funkcija;
  • odos apsaugai nuo nudegimų naudokite apsauginius kremus;
  • pratinkite odą prie tiesioginių saulės spindulių palaipsniui, ilgindami buvimo atokaitoje trukmę;
  • akims apsaugoti nešiokite akinius su ultravioletinių spindulių filtrais.

Perkaitimas arba šilumos smūgis –  pavojinga sveikatai organizmo būklė, kai sutrinka kūno temperatūros reguliavimas, organizme susikaupia šilumos perteklius ir kūnas jo jau nesugeba pašalinti, todėl pakyla kūno temperatūra. Termoreguliacijos esmė – į aplinką turi išsiskirti tiek šilumos, kiek jos pasigamina organizme.

Galimos perkaitimo priežastys:

  • aukšta aplinkos oro temperatūra (dažniausiai 30 °C ir daugiau);
  • didelė santykinė oro drėgmė, dėl kurios žmogaus organizmas jaučia keliais laipsniais aukštesnę temperatūrą, negu yra iš tikrųjų);
  • intensyvi saulės spinduliuotė (didelis saulės aktyvumas);
  • mažas oro srauto judėjimas apatiniuose atmosferos sluoksniuose, nesugebantis išsklaidyti prie žemės susikaupusios šilumos;
  • mažai vartojama skysčių;
  • ilgai ir sunkiai dirbama arba intensyviai judama saulės atokaitoje ar karštoje nevėdinamoje patalpoje;
  • organizmas nebuvo palaipsniui pratinamas prie karščio;
  • perkaitimas labai priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, sveikatos, psichikos būklės. Ypač greitai perkaista vaikai, vyresnio amžiaus žmonėms perkaitimas sukelia skausmus širdies plote.

Perkaitimo simptomai:

  • aukšta kūno temperatūra (gali pakilti iki 38 °C – 41 °C);
  • odos paraudimas ir karščiavimas (oda neprakaituoja);
  • galvos skausmas ir svaigimas, spengimas ausyse, pusiausvyros sutrikimas;
  • stiprus ir padažnėjęs (iki 110–160 k/min.) pulsas ir kvėpavimas (per 20 k/min.);
  • troškulys;
  • mieguistumas, vangumas, nenoras judėti;
  • užsitęsusi tokia būklė sukelia smegenų funkcijų apribojimą, spazmus, galiausiai sąmonės aptemimą ir trumpalaikį sąmonės netekimą ar net komą;
  • jei pajutote perkaitimo požymių ar pastebėjote kito žmogaus blogą savijautą, nelikite vienas ir nepalikite kito žmogaus vieno, o pasitelkite pagalbai kitus asmenis.

Pirmoji pagalba perkaitus:

  • jei perkaistama lengvai, padės šiltas dušas, apsitrynimas rankšluosčiu, suvilgytu vėsiame vandenyje, vėsaus vandens ar sulčių gėrimas, ramybės būsena;
  • sunkesniu atveju skubiai išveskite ar išneškite nukentėjusįjį iš karštos aplinkos; paguldykite pavėsyje ar vėsioje vietoje būtinai ant nugaros, po kojomis pakiškite pagalvę ar suvyniotus drabužius (taip pagerės galvos ir širdies kraujotaka);
  • apklokite arba suvyniokite nukentėjusįjį į  sudrėkintą vandeniu (37 °C) antklodę, paklodę, rankšluostį, nuolat juos drėkinkite, jo veidą vilgykite vėsiu vandeniu;
  • kai kūno temperatūra nukris iki 37,5 °C, drėgną antklodę, paklodę, rankšluostį pakeiskite sausa ir duokite gerti ko nors vėsaus;
  • labai patogu naudoti specialią antklodę iš pirmosios pagalbos rinkinio, bet paguldyti ir apkloti nukentėjusįjį reikia taip, kad auksinė šios antklodės pusė būtų prie kūno (vėsintų jį), jei  prie kūno bus sidabrinė, ji šildys;
  • jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite jį ant šono, vėdinkite, niekuo negirdykite ir skubiai vežkite į gydymo įstaigą.

Saulės smūgis –  galvos smegenų pažeidimas dėl lokalinio perkaitimo ilgą laiką tiesiogiai veikiant saulės spinduliams nepridengtą (neapsaugotą) galvą ar sprandą, kai įkaista smegenų dangalų kraujo indai ir pakyla galvos smegenų temperatūra.

Saulės smūgio požymiai:

  • galvos skausmas ir svaigimas, spengimas ausyse, mirgėjimas akyse;
  • išbalusi oda, šaltas prakaitas, bendras silpnumas;
  • pykinimas, vėmimas;
  • padažnėjęs kvėpavimas ir pulsas;
  • aukšta kūno temperatūra (gali pakilti iki 41 °C);
  • sąmonės netekimas, apalpimas;
  • galima mirtis nuo smegenų paburkimo, jei nukentėjusiajam nesuteikiama pirmoji pagalba.

Pirmoji pagalba esant saulės smūgiui:

  • skubiai išveskite ar išneškite nukentėjusįjį iš karštos aplinkos į pavėsį ar vėsią vietą;
  • paguldykite jį truputi pakelta galva arba pasodinkite;
  • atsagstykite ir atlaisvinkite drabužius, ypač apykaklę;
  • vėdinkite vėduokle, ventiliatoriumi ar kita priemone;
  • apipurkškite ar suvilgykite veidą vandeniu;
  • ant galvos dėkite šaltą kompresą, jei yra galimybė, su ledu;
  • pasiūlykite vėsesnio gėrimo;
  • jei nukentėjusįjį pykina, duokite išgerti ko nors rūgštaus (pvz., vandens su citrinos sultimis);
  • jei nukentėjusysis be sąmonės, guldykite ant šono, vėdinkite, nieko negirdykite ir skubiai vežkite į gydymo įstaigą.

Hipoksija (deguonies badas):

  • gamtinės hipoksijos esmė – per karščius ore labai sumažėja deguonies;
  • hipoksija pavojinga visiems, tarp jų – jauniems ir sveikiems;
  • hipoksijos požymiai – darosi vis sunkiau kvėpuoti, ima skaudėti galvą;
  • vienintelis būdas išvengti hipoksijos – didžiausios kaitros valandomis (nuo 11 iki 17 val.) stengtis kiek galima rečiau išeiti į gatvę;
  • hipoksijos poveikį žmonėms sustiprina karščio metu didmiesčiuose padidėjusi oro tarša               (dėl kietųjų dalelių, smalkių, sieros dioksido, azoto oksidų).

Karščio įtaka gyventojų sveikatai:

  • dėl karščio didžiausias pavojus gresia kūdikiams, vaikams (iki 4 metų), vyresnio amžiaus žmonėms, nėščiosioms;
  • jauni aktyvūs žmonės nukenčia nuo perkaitimo dėl didelio fizinio krūvio karštoje aplinkoje, tai daugiausia sportininkai, kariai pratybų metu, statybininkai ir kelininkai, dirbantys lauko sąlygomis;
  • per karščius gali sutrikti širdies ritmas, pakilti kraujospūdis, todėl karštis pavojingas žmonėms, sergantiems diabetu, hipertenzija, širdies kraujagyslių, kvėpavimo takų, psichikos ligomis;
  • perkaisti ypač pavojinga asmenims, sergantiems sunkiomis lėtinėmis ligomis, nutukusiems, negaluojantiems dėl skydliaukės sutrikimų;
  • nuo perkaitimo saulėje žmogaus organizmas netenka daug skysčio, todėl tirštėja kraujas, kinta jo krešumas, o to pasekmė – kraujo trombozė, hipertenzinės krizės, galinčios komplikuotis miokardo infarktu ar ūminiu insultu;
  • jei pajuntate net ir menkiausius skausmus širdies srityje, vargina dusulys, silpnumas ar kiti negalavimai, būtina kreiptis į specialistus;
  • jei sergate širdies, plaučių, nervų sistemos ar odos ligomis, jums labai pavojinga pasikaitinus saulėje staigiai nerti į šaltą vandenį.

Kaip elgtis per šalčius

Kaip elgtis per šalčius

Prieš prasidedant šalčiams, pūgai:

  • geriau pasilikti namie ir pasirūpinti maisto, vandens ir kuro atsargomis. Iš namų išvažiuoti ar išeiti rekomenduojama tik būtiniausiu atveju, nes per pūgą sumažėja matomumas, sutrinka tiek miesto, tiek tarpmiestinio transporto eismas. Kelininkai ne visada spėja laiku nuvalyti kelius. Užsnigti keliai, blogas matomumas neleidžia orientuotis vietovėje, tokia situacija gali sukelti pavojų gyvybei;
  • kaimo gyventojai, sužinoję apie galimą pūgą, turėtų paruošti gyvuliams pašaro ir vandens atsargų.

Smarkiai atšalus, kilus pūgai:

  • jeigu per pūgą važiuojant automobiliu užklimpote, patartina neišjungti variklio arba periodiškai jį šildyti, tačiau labai svarbu į saloną neprileisti išmetamųjų dujų. Nepamirškite stebėti, kad išmetamojo vamzdžio neužverstų sniegas;
  • nesinaudokite savos gamybos elektros šildymo prietaisais, nejunkite kelių prietaisų į vieną elektros lizdą, nepalikite jų įjungtų be priežiūros;
  • esant dideliems šalčiams kyla pavojus nušalti drabužiais nepridengtas kūno vietas: ausis, nosį, skruostus. Nuo šalčio dažnai nukenčia ir kojų ar rankų pirštai, pėdos.

Nušalus kūno vietas:

  • esant lengvam nušalimui, pirmiausia žmogų reikia sušildyti (aplinkos temperatūra turi būti ne žemesnė nei 26–27 °C), užkloti antklodėmis ar šiltais drabužiais. Jeigu žmogus turi sąmonę, reikia jam duoti šilto (bet ne karšto) gėrimo. Nuo pažeistų vietų būtina nuvilkti drabužius, o nušalusias vietas galima apvynioti švaria marle, vata arba vilnoniu audiniu;
  • taip pat nerekomenduojama kaitinti nušalusių vietų karšta pūsle ar laikyti prie ugnies, trinti sniegu ar šiurkščiu audiniu;
  • kai nušalimas yra sunkus, nukentėjusįjį pirmiausia reikia perkelti į šiltą patalpą. Jei žmogus be sąmonės, bet kvėpuoja, būtina jį paguldyti ant šono, o jei kvėpavimas nutrūkęs – tuojau pat atlikti dirbtinį kvėpavimą. Smarkiai nušalusį žmogų reikia šiltai susukti į storą audeklą ir kuo skubiau vežti pas gydytoją.

Mokomasis filmas

Kaip elgtis ant ledo

Ledas laikomas tvirtu, jeigu jo storis yra daugiau kaip 7 cm. Toks ledas jau išlaiko žmogų. Tačiau, kad jis išlaikytų grupę žmonių, jis turi būti ne plonesnis kaip 12 cm.

Tvirtas ledas visada turi mėlyną arba žalią atspalvį, o matinės baltos spalvos arba geltono atspalvio ledas yra netvirtas.

Trapus, plonas ledas būna tose vietose, kur jame įšąla medžių šakos, lentos ir kiti daiktai,  taip pat arti krūmų, medžių, nendrių. Netvirtas ledas susidaro ir tose vietose, kur įteka upeliukai, vanduo iš gamyklų, yra šaltinių.

Prieš lipant ant ledo:

  • prieš eidami ant ledo apsidairykite, ar arti nėra praminto takelio, paliktų pėdų. Jeigu yra, eikite jomis, nes tai jau išbandytas kelias;
  • einant ledu reikia turėti tvirtą lazdą ir ja tikrinti ledo stiprumą. Tikrinkite ledą ne prieš save, o šone. Jeigu į ledą sudavus lazda ant jo pasirodo vanduo, reikia nedelsiant grįžti į krantą;
  • eiti reikia čiuožiant, neatitraukiant kojų nuo ledo. Jeigu esate su slidėmis, tai atsisekite slidžių tvirtinimus, kad esant reikalui jas greitai galima būtų nusimesti nuo kojų. Slidžių lazdas laikykite rankose, plaštakų neprakiškite pro kilpas. Galėsite lazdas greitai numesti;
  • jeigu ledu eina grupė žmonių, reikia laikytis distancijos. Atstumas tarp žmonių turi būti ne mažesnis kaip 5 metrai;
  • einant ledu reikia aplenkti vietas, kurios užneštos sniegu arba pripustytos pusnių, nes po sniegu ledas visada yra plonesnis;
  • ypač atsargiems reikia būti prie kranto, nes čia ledas silpnesnis ir jame gali būti įtrūkimų;
    ledas labai pavojingas atodrėkių metu;
  • ant ledo ypač mėgsta žaisti vaikai, nepalikite jų be priežiūros.

Jei įlūžote:

  • nepraraskite savitvardos;
  • ropškitės ant ledo į tą pusę iš kurios atėjote, o ne plaukite pirmyn;
  • nesikapanokite vandenyje ir visu kūno svoriu neužgulkite ledo krašto. Ant ledo užšliaužti reikia plačiai ištiesus rankas, kad padidėtų atramos plotas. Pasistenkite kaip galima daugiau krūtine užgulti ledą, paskui atsargiai ant jo iškelti vieną koją, po to kitą;
  • užšliaužus ant ledo negalima tuojau pat stotis, reikia nusiridenti nuo eketės kuo toliau į tą pusę iš kur atėjote, nes ten ledas tvirtesnis. Tik išlipus ant kranto reikia bėgti, kad sušiltumėte ir kuo greičiau pasiekti šiltą vietą.

Gelbėjant skęstantįjį:

  • jeigu pamatėte skęstantį žmogų, tuoj pat šaukite jam, kad skubate į pagalbą;
  • gelbėjant reikia veikti greitai ir ryžtingai, nes žiemą vandenyje žmogus greitai sušąla, o permirkę drabužiai neleidžia jam ilgai išsilaikyti vandens paviršiuje;
  • artintis prie eketės reikia labai atsargiai, geriausia šliaužte, plačiai ištiesus rankas.
    Jei yra galimybė, po savimi pakiškite slides ar lentą ir šliaužkite ant jos;
  • prišliaužti prie pat eketės krašto negalima, nes ledas įlūš, jeigu  mėginsite skęstančiajam paduoti ranką ir jį traukti. Ledas išlaiko žmogų tik už 3–4 m nuo eketės krašto, todėl skęstančiajam reikia paduoti slidę, slidžių lazdą, lentą ar numesti virvę.  Jeigu nelaimės vietoje yra keli gelbėtojai, jie gali paimti vienas kitą už kojų ir atsigulę ant ledo sudaryti grandinę iki eketės.

Išgelbėjus žmogų:

  • ištraukus žmogų ant ledo, reikia su juo kuo toliau šliaužti nuo pavojingos vietos ir kuo greičiau jį pristatyti į šiltą vietą;
  • čia nukentėjusįjį sušildyti, pagirdyti karšta arbata, perrengti sausais drabužiais, suteikti pirmąją medicinos pagalbą.

Video:

Kaip elgtis perkūnijos metu

Prieš perkūniją:

  • kol neįvyko nelaimė, geriausia ant pastatų įsirengti žaibolaidžius, o jeigu jie jau yra, patartina patikrinti, ar jie gerai įžeminti, tvarkingi;
  • būtina išjungti visus elektros prietaisus.

Perkūnijos metu ar žaibuojant:

  • žaibuojant ar griaudžiant patartina pasilikti namuose, uždaryti langus, duris, dūmtraukių sklendes, ventiliacines angas, kad nebūtų skersvėjų, galinčių pritraukti kamuolinį žaibą;
  • perkūnijos metu pavojinga liesti metalines pastato konstrukcijas, vamzdynus, būti arti elektros laidų, antenų, langų, durų, namo lauko sienų, už kurių auga dideli medžiai;
  • nuo žaibo patikimai apsaugo ir automobilis, tik reikia užsidaryti langus ir nesiliesti prie jo metalinių konstrukcijų;
  • nenaudokite mobiliojo telefono;
  • jeigu audra užklupo lauke, nesislėpkite po aukštais pavieniais medžiais, prie stulpų ar pastatų sienų, neieškokite prieglobsčio šalia žaibolaidžių, metalinių bokštų ar aukštų kaminų, venkite aukštesnių atvirų vietų;
  • geriausia pasislėpti krūmuose arba atsitūpti nuokalnėje, apėmus rankomis kelius;
  • žaibuojant ypač pavojinga būti šalia vandens telkinių. Perkūnijai užklupus maudantis, žvejojant ar besiirstant valtimi, nedelsdami skubėkite į krantą;
  • griaudžiant nebėgiokite, nevažiuokite motociklu ar dviračiu, nelaikykite rankose metalinių daiktų. Palikite juos atokiau nuo savęs ir pralaukite perkūniją;
  • pamatę kamuolinį žaibą elkitės ramiai, nejudėkite ir prie jo nesiartinkite, nebandykite paliesti jo kokiu nors daiktu, nes gali įvykti sprogimas. Taip pat nebandykite nuo jo bėgti, nes oro srovė gali jį pritraukti prie jūsų.

Mokomasis filmas

Kaip elgtis per potvynį

Potvynius Lietuvoje  sukelia smarkios liūtys, sparčiai tirpstantis sniegas, upių poplūdžiai, prasidėję dėl pasikeitusio vėjo upių žiotyse atplukdyto vandens. Kasmetiniai potvyniai kelia grėsmę gyventojų sveikatai, gyvybei ir jų turtui, todėl jiems būtina iš anksto rengtis.

Prieš prasidedant potvyniui:

geriausia žmonių apsaugos priemonė – jų evakavimas iš pavojingos vietovės. Rekomenduojama nėščioms moterims, ligoniams, senyvo amžiaus žmonėms, vaikams iš potvynio zonos išvykti į saugesnes vietas.

Jeigu nusprendėte likti potvynio zonoje, pradėkite rengtis galimam potvyniui:

  • įsigykite patikimą plaukiojimo priemonę (plaustą, valtį);
  • apsirūpinkite reikiama neperšlampama apranga (žvejų batais, gumine avalyne ir kt.).

Pasirūpinkite ne mažiau kaip 10-čiai parų:

  • ilgai negendančių maisto produktų;
  • medikamentų;
  • geriamojo vandens;
  • degtukų, žvakių, žibintų, malkų;
  • mobiliojo ryšio telefoną ir atsarginius maitinimo elementus.

Kiti patarimai:

  • paruoškite gyvuliams, baldams paaukštinimus;
  • gerai izoliuokite visus elektros laidus, kad neįvyktų trumpasis jungimas;
  • iš rūsių išneškite daržoves, maisto atsargas, vertingus daiktus;
  • lengvesnius daiktus, kuriuos gali sugadinti vanduo, nuneškite į viršutinius aukštus, pastoges;
  • užsandarinkite šulinius, kad į juos nepatektų užterštas paviršinis vanduo;
  • apsaugokite sodybą nuo ledo lyčių, įkalkite apsauginius stulpus;
  • pažymėkite vėliavėlėmis ar kitais ženklais, kaip privažiuoti nuo pagrindinio kelio iki sodybos;
  • išvežkite iš užliejamų vietų trąšų ir pesticidų atsargas;
  • patikrinkite, kad garažuose, ūkiniuose pastatuose, sandėliukuose neliktų atvirų teršalų (chemikalų, tepalų ir kt.), kurie gali užteršti aplinką;
  • užsandarinkite naftos produktų saugyklas;
  • patepkite storu tepalo sluoksniu paliekamų įrenginių (mechanizmų) metalines detales, sutvirtinkite atskiras konstrukcijas;
  • apdrauskite savo ir šeimos narių gyvybę bei turtą.

Jei nutarėte išvykti į saugesnę vietovę, prieš palikdami namus užsukite vandens, dujų sklendes, išjunkite elektrą, pasiimkite dokumentus, vertybes, būtiniausius daiktus, maisto atsargų, medikamentų, užrakinkite duris, uždarykite (užkalkite) langus. Kad būtų žinoma, kiek žmonių liko užtvindytoje teritorijoje, užsiregistruokite seniūnijoje.

Kilus potvyniui:

  • rekomenduojama evakuotis iš potvynio zonos.

Gyventojams, kurie nusprendė nesikelti iš savo gyvenamosios vietos, patariama:

  • palaikykite ryšį su kaimynais ir būkite pasiruošę vieni kitiems padėti;
  • jei apie namus jau kyla vanduo, lipkite į viršutinius aukštus, jeigu namas vienaaukštis – įsitaisykite pastogėje esančiose patalpose;
  • iškelkite audeklo gabalą (naktį – šviečiantį žibintą) – tai bus ženklas, kad jums reikalinga pagalba;
  • mosuokite audeklo gabalu (naktį – mirksinčia žibinto šviesa) – taip pranešama, kad reikalinga skubi pagalba;
  • jei brendate užlietomis vietovėmis, kad neįsmuktumėte į vandens išplautą  duobę, kelią tikrinkite  kartimi;
  • jei tektų eiti keliese per užtvindytą vietovę, susiriškite virve;
  • jei įkristumėte į vandenį, nusimeskite sunkius drabužius ir apavą, bandykite įsikibti į netoliese plaukiojančius ar virš vandens kyšančius daiktus, kuo tvirčiau laikykitės ir laukite pagalbos;
  • padėkite laukiniams žvėreliams (stirnoms, lapėms, kiškiams), patekusiems per potvynį į bėdą. Iš pavienių sausumos salelių perkelkite juos į laukus.

Pasibaigus potvyniui:

  • griežtai draudžiama liesti nutrūkusius laidus, patiems atlikti elektros tinklų ir elektros įrenginių remonto darbus, įjungti agregatus, stakles ir kitus įrengimus.

Patariama:

  • praneškite atitinkamoms tarnyboms apie gedimus elektros tinkluose, vandentiekio ir dujų sistemose ir laukite jų pagalbos;
  • nevalgykite vandenyje mirkusių maisto produktų;
  • kad išvengtumėte per vandenį plintančių infekcinių ligų (dizenterijos, choleros, vidurių šiltinės, poliomielito ir kt.), išvalykite šulinius: ištraukite šiukšles, pagalius, išsemkite nešvarų vandenį ir išdezinfekuokite šulinį chlorkalkių tirpalu (1 m3  vandens –  400–600 g chlorkalkių miltelių). Po paros atsiradusį vandenį išsemkite;
  • dėl geriamojo vandens kokybės kreipkitės į Visuomenės sveikatos centrą arba į apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją;
  • praneškite seniūnijai apie potvynio metu patirtus nuostolius;
  • dėl geriamojo vandens saugos ir kokybės kreipkitės į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą  arba į artimiausią VMVT teritorinį padalinį. VMVT pranešimai priimami visą parą nemokama telefono linija 8 800 404 03 arba interneto svetainėje http://www.vmvt.lt užpildžius pranešimo formą skiltyje „Praneškite mums“.

Geriamojo vandens mėginiai laboratoriniams tyrimams priimami ir tyrimai atliekami Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute arba jo teritoriniuose skyriuose Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Klaipėdoje ir Telšiuose. Kontaktiniai duomenys nurodyti internetinėje svetainėje http://nmvrvi.lt

Laida ,,Ugnies tramdytojai" pataria, kaip elgtis per potvynį

Kaip elgtis, kad nekiltų sausos žolės gaisrų

Nedeginkit pernykštės žolės!

Nutirpus sniegui bei šiltėjant pavasario orams, šalyje prasideda pernykštės žolės deginimas. Vidutiniškai apie 2500 kartų per metus ugniagesiai vyksta gesinti degančios žolės plotų, o gaisrų skaičius atvirose teritorijose sudaro per 45 proc. visų gaisrų.

Deja, už šių skaičių slypi milžiniški nuostoliai gamtai ir žmonių turtui. Juk degančiose pievose sudega retų augalų sėklos, žūsta vabzdžiai, gyvūnai, čia perintys paukščiai.

Be to, nuo liepsnojančios žolės ugnis dažnai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus, o liūdniausia, kad degančiose pievose beveik kasmet žūsta ir žmonės. Aitrūs dūmai apsvaigina, žmogus praranda sąmonę ir nukritęs ant žemės, užsidegus drabužiams, mirtinai apdega.

Dažnai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir pedagogams derėtų priminti apie tokių gaisrų padaromą žalą.

Be to, už žolės deginimą yra numatyta administracinė atsakomybė, o už nepilnamečių paauglių nusikaltimus bus baudžiami jų tėvai.

Už žolės deginimą piliečiai gali būti nubausti nuo 50 iki 300 eurų bauda, o pareigūnai nuo 120 iki 350 eurų bauda. Be to, teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, o ji kartais siekia ne vieną tūkstantį eurų.

Ką daryti pamačius degančią žolę:

  • pastebėję degančią žolę, nepraeikite abejingai pro šalį, bet pasistenkite patys ją užgesinti, nelaukdami kol liepsna išplis į didesnius plotus;
  • nedidelę liepsną užplakite medžių šakomis arba užtrypkite ją kojomis;
  • tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu;
  • aplink ugnies apimtus plotus iškaskite griovelius, kad liepsna neišplistų ir nepadarytų didesnių nuostolių;
  • jeigu matote, kad su ugnimi nepavyks lengvai susidoroti, nedelsiant skambinkite skubios pagalbos telefonu 112.

Kaip elgtis įvykus žemės drebėjimui

Žemės drebėjimus sukelia netikėti žemės plutos lūžiai ir poslinkiai arba vulkaniniai reiškiniai, kuriuos lydi žemės virpesiai, sklindantys labai toli bangomis. Žemės drebėjimų židiniai susidaro 50–100 km ir giliau nuo žemės paviršiaus. Žemės drebėjimo stiprumas matuojamas pagal 12 balų Richterio skalę.

Žemės drebėjimo požymiai:

  • pastatuose pradeda judėti induose vanduo, ima siūbuoti pakabinti paveikslai ir šviestuvai;
    dreba langai, linguoja grindys;
  • dūžta stiklai, krenta smulkūs daiktai, sunku stovėti vietoje;
  • atsiranda įtrūkimų lubose, sienose, byra tinkas;
  • griūva pastatai, kaminai, virsta medžiai, trūkinėja elektros laidai, dujotiekio vamzdžiai, atsiranda plyšių grunte;
  • prieš žemės drebėjimą darosi neramūs gyvūnai, šunys urzgia ir stengiasi išvesti savo šeimininkus, katės išneša iš namų savo kačiukus ir kt.

Bendrieji patarimai:

  • iš anksto apmąstykite, kaip elgsitės, jei žemės drebėjimas įvyks jums esant namuose, darbovietėje, gatvėje ar kitoje vietoje;
  • pirmiausia įvertinkite pastato, kuriame jūs esate, tvirtumą;
  • nepamirškite, kad jūs turite tik kelias sekundes, todėl privalote iš anksto apsipręsti: arba tuojau pat palikti pastatą, arba jo viduje rasti saugią vietą.

Kaip elgtis prieš žemės drebėjimą:

  • tuo atveju, kai žemės drebėjimas labai stiprus ir jūs nusprendėte pasišalinti iš pastato, iš anksto numatykite kelią, kuriuo eisite, nes turėsite tik kelias sekundes iki stipriausių svyravimų ir smūgių;
    nepamirškite, kad evakuotis galima ir per pirmojo aukšto langus;
  • įvairios pramoninių pastatų dalys gali būti nevienodo stiprumo, todėl kartais geriau greitai persikelti į patvaresnę pastato dalį;
  • iš anksto nustatykite saugiausias vietas (bute, darbovietėje, netoli darbo vietos), kur būtų galima  išlaukti smūgius. Tai vidinių pagrindinių sienų angos, kampai;
  • paprastai koridorius būna saugiausia vieta, jei jis neapkrautas daiktais. Virtuvė ir garažas yra nesaugiausios vietos. Tegul jūsų šeimos nariai įsimena tokias vietas bute;
  • įsidėmėkite, kad vykstant žemės drebėjimams pavojingiausios vietos pastatuose yra dideli įstiklinti sienų plotai, kampiniai kambariai, ypač paskutinių aukštų, balkonai, laiptai ir liftai;
  • priedanga nuo krentančių daiktų ir nuolaužų gali būti vietos po tvirtais stalais ir lovomis. Išmokykite, kad esant stipriems smūgiams vaikai ten slėptųsi, jei šalia nebūtų suaugusiųjų;
  • namuose, rūpindamiesi savo saugumu, nekabinkite lentynų virš lovų, sofų, durų;
  • neužkraukite įvairiais baldais ir daiktais įėjimo į butą;
  • įvairios talpyklos, kuriose laikomi lengvai įsiliepsnojantys ir kenksmingi skysčiai, turi būti sandariai uždarytos ir saugomos taip, kad negalėtų nukristi ir sudūžti siūbuojant pastatui;
  • išmokykite visus suaugusius šeimos narius išjungti elektrą ir vandentiekį bute, laiptinėje ir name;
  • namuose visada turėkite maisto ir vandens atsargų 3–5 dienoms, pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlę, tvarsliavos, reguliariai vartojamų vaistų, būtinų jums arba šeimos nariams, žibintuvėlį;
  • įmonės, organizacijos ir mokslo įstaigos turi iš anksto rengtis ir imtis prevencijos priemonių galimo žemės drebėjimo padariniams mažinti.

Esant stipriam žemės drebėjimui:

  • veikite apdairiai ir protingai. Įvertinkite susidariusią padėtį, jeigu jūs esate vieno aukšto name arba pirmame-antrame pastato aukšte ir galite spėti per kelias sekundes pasišalinti iš jo, taip ir elkitės;
  • būkite atsargūs. Iš viršaus gali kristi plytos, stiklai ir kiti daiktai, saugokite galvą. Išbėgę iš pastato, iš karto eikite toliau nuo jo į atvirą vietą – plačias gatves, aikštes, sporto aikšteles, dykvietes.

Patalpose pajutę pirmuosius žemės drebėjimo požymius veikite greitai ir ryžtingai:

  • išjunkite dujas, vandenį, elektrą (pagal galimybes);
  • kaip galima greičiau išbėkite iš namo;
  • bėkite 2–5 metrų atstumu nuo pastato, nes gali sužeisti krentančios plytos, gėlių vazonai ir kt.

Jeigu jūs likote pastate, tai pasislėpkite kuo saugesnėje vietoje. Daugiaaukščiame name reikia atidaryti duris į laiptinę ir atsistoti tarpduryje.

  • Jeigu yra tinko gabalų, šviestuvų, stiklų kritimo grėsmė – slėpkitės po stalu. Mokiniams patartina pasislėpti po suolais, nusigręžti nuo langų ir užsidengti veidą bei galvą rankomis – taip apsisaugoma nuo griūvančių nuolaužų;
  • visuose pastatuose būkite toliau nuo langų, arčiau vidinių pagrindinių pastato sienų;
  • venkite stiklinių pertvarų;
  • venkite stovėti kambario viduryje;
  • nebėkite į balkoną, jeigu iš jo negalėsite nušokti ant žemės;
  • laikykitės toliau nuo dujų, elektros, karšto vandens vamzdžių ir įrenginių;
  • patalpų viduje bėgdami laiptais, glauskitės prie sienos, stenkitės kuo nors prisidengti galvą;
  • nešokite pro langą, jeigu esate aukščiau negu pirmame aukšte;
  • nešokite pro uždarus langus! Esant akivaizdžiai būtinybei išmuškite stiklą taburete ar kitu daiktu, kraštutiniu atveju – nugara;
  • nesinaudokite liftu;
  • neišsigąskite, jei suveiks signalizacija.

Gatvėje:

  • eikite į atvirą vietą toliau nuo pastatų, elektros tinklų linijų. Venkite nutrauktų laidų;
  • nebūkite šalia pastatų, nebėkite slėptis į pastatus – griūvančios nuolaužos sukelia realią grėsmę gyvybei;
  • jeigu esate invalido vežimėlyje, jei įmanoma, raskite priedangą, užblokuokite vežimėlio ratus ir rankomis saugokite galvą;
  • jei esate stadione ar teatre, likite savo vietoje ir rankomis saugokite galvą. Nemėginkite pakilti iš vietos nesibaigus drebėjimui.

Transporto priemonėse:

  • jei vairuojate mašiną, kaip galima greičiau sustokite atviroje vietoje. Nelipkite iš mašinos iki smūgių pabaigos. Autobuso vairuotojas turėtų palikti atdaras duris;
  • jei važiuojate tuneliu, skubėkite kuo greičiau iš jo pasišalinti. Nebūkite ant estakados. Laikykitės toliau nuo elektros stulpų, didelių medžių, namų sienų;
  • lengvųjų automobilių ir viešojo transporto keleiviams saugiausia būtų likti savo vietose iki žemės drebėjimo pabaigos. Nereikia mušti stiklų arba brautis durų link – taip tik sudarysite spūstį ir traumų galimybę.

Veiksmai, pasibaigus žemės drebėjimui:

  • būkite pasiruošę pakartotiniems stipriems smūgiams. Jie gali pasikartoti po kelių valandų, parų, savaičių ir net mėnesių. Pagalvokite, kur galite pasislėpti jų metu. Pavojingiausios pirmosios kelios valandos po žemės drebėjimo, todėl per šį laiką į pastatą eiti negalima. Nepraraskite savitvardos, nekelkite panikos ir nuraminkite kitus;
  • stenkitės be ypatingo reikalo neskambinti mobiliojo ar fiksuoto ryšio telefonais, nes ryšio linijos bus perkrautos ir užblokuotos;
  • per televiziją ir radiją klausykitės informacinių pranešimų ir nurodymų, kaip elgtis;
  • patikrinkite dujų, vandens ir elektros tiekimo linijas. Jei jos pažeistos, iškvieskite specialiąsias tarnybas;
  • jei pajutote dujų kvapą, nesinaudokite degtukais, žiebtuvėliais ir pan. Atidarykite langus ir išeikite iš pastato;
  • nesinaudokite atvira ugnimi;
  • būkite atsargūs leisdamiesi laiptais;
  • nesiartinkite prie akivaizdžiai pažeistų pastatų, jokiu būdu negalima eiti į jų vidų;
  • neprasimanykite ir neperdavinėkite jokių spėlionių bei gandų apie galimus kitus smūgius.

Kaip elgtis puolant bitėms, širšėms, vapsvoms ir kamanėms

Įgėlimo rimtumą lemia keletas faktorių: vabzdžio rūšis, įgėlimų vieta kūne, įgėlimų skaičius bei žmogaus jautrumas. Įgėlimo išvengti ne visada įmanoma, bet atsargus elgesys gali padėti.

Kaip apsisaugoti nuo vabzdžių įkandimų:

  • atsargiai vaikščiokite basi po žydinčią pievą;
  • atsiminkite, kad geliančiąsias skraiduoles vilioja prakaito kvapas, ryškių spalvų gėlėti drabužiai;
  • venkite vietų, kur formuojamos gyvatvorės, pjaunama ar šienaujama žolė;
  • atvirose vietose atsargiai valgykite ledus, gerkite kvapius ir saldžius gėrimus;
  • nebūkite arti avilio, ypač bičių išskridimo iš avilio juostoje;
  • neerzinkite vabzdžių, nesistenkite jų vaikyti. Lėtai, be panikos, nedarydami staigių judesių, nemosikuodami rankomis, atsitraukite (jei įmanoma į patalpą, kurioje galima užsidaryti).

Įgėlus vabzdžiui:

  • pasišalinkite iš vietos, kurioje Jus sugėlė. Pavojaus atveju bitė paskleidžia kvapą, kuris privilioja kitas bites. Jei liksite įvykio vietoje, Jus gali vėl sugelti;
  • jei žmogus alergiškas vabzdžių įkandimams arba atsirado alerginė reakcija (odos bėrimas, pabrinkimas, oda blykšta arba rausta, sutrinka kalba – tampa neaiški, nerišli, pasunkėja ar sutrinka kvėpavimas, prasideda švokštimas, galvos svaigimas, bendras silpnumas, pereinantis į mieguistumą, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, drebulys, šaltkrėtis, pakyla temperatūra, greitėja pulsas, krinta kraujospūdis, netenkama sąmonės) kuo skubiau kvieskite jam greitąją medicinos pagalbą, darykite dirbtinį kvėpavimą ir išorinį širdies masažą, jei sustojo kvėpavimas ar širdies darbas;
  • stenkitės kuo greičiau pašalinti geluonį. Bitės įgėlimo vietoje palieka geluonį ir gali įgelti tik vieną kartą. Tuo tarpu vapsvos, širšės geluonies nepalieka ir gali gelti daug kartų. Jei geluonis liko, kaip galima greičiau ištraukite jį staigiu judesiu ar bandykite pašalinti geluonį braukdami per jį nagu arba peiliu. Traukdami stenkitės nespausti gale esančio nuodų maišelio, kad nuodai neištekėtų. Įkąstos vietos su geluonimi nespauskite, nes taip jo nepašalinsite, tik įspausite į organizmą papildomą dozę nuodų;
  • nuimkite visus papuošalus (žiedus, apyrankes, kojų papuošalus), nes sugelta galūnė gali sutinti;
    įgėlimo vietą nuplaukite vandeniu ir muilu.

Kaip elgtis, kad neužsidegtų miškas

Kas dažniausiai sukelia miškų gaisrus:

  • dažniausiai tokius gaisrus sukelia neatsargūs poilsiautojai, grybautojai ir uogautojai, numetę neužgesintą nuorūką, degtuką arba palikę rusenantį laužą. Miške gausu sausos žolės, spyglių, dervingų medžių šakelių, sausų samanų, kurios užsiliepsnoja ir dega labai greitai. Todėl nuorūką, degtuką ar kitą liepsnos šaltinį būtina užgesinti greitai;
  • ypač didelį pavojų miškams kelia deginami laužai. Juos leidžiama kurti tik specialiose aikštelėse, apsuptose iš visų pusių ne siauresne kaip 0,5 metro mineralizuota zona. Tai iki nedegančio grunto pašalintos miško paklotės juosta. Arti laužavietės neturi būti sausos žolės, medžių, durpingo grunto ar kitokių degių medžiagų;
  • negalima kurti laužų, kai pučia stiprus vėjas, nes žiežirbos gali uždegti medžius;
  • esant sausam ir karštam orui, kūrenti miške laužus draudžiama;
  • paliekant laužą būtina įsitikinti, kad jis gerai užgesintas. Patikimiausia žarijas užgesinti vandeniu arba užberti žemėmis;
  • automobiliai ir kitos transporto priemonės. Kibirkštys, lekiančios iš automobilių, traktorių, miškovežių ir kitų transporto priemonių variklių arba netvarkingų išmetamųjų vamzdžių, gali uždegti sausą miško paklotę;
  • vykdami į mišką poilsiauti, atkreipkite dėmesį į oro ir gaisringumo prognozę, į miške ir poilsio aikštelėse esančias informacijos priemones ir vykdykite visus miškininkų ir priešgaisrinės apsaugos darbuotojų nurodymus.

Ką daryti pamačius beįsiplieskiantį gaisrą:

  • pastebėję miške beįsiplieskiantį gaisrą, pasistenkite patys jį užgesinti, nes ugnis greitai išplis į didesnius plotus;
  • užsidegusią miško paklotę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems užplakant liepsną medžių šakomis, drabužiais arba užtrypiant kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba užberti žemėmis;
  • nepavykus ugnies užgesinti, nedelsiant skambinkite skubios pagalbos telefonu 112.

Gaisrams miške kilti palankiu laikotarpiu draudžiama:

  • naudotis atvira ugnimi (kurti laužus, deginti šiukšles);
  • mėtyti neužgesintus degtukus, nuorūkas ir kitus daiktus, galinčius sukelti gaisrą;
  • arčiau kaip 50 metrų iki miško ribos deginti žolę, šiaudus miško žemėje, pievose, ganyklose, ražienose;
  • važinėti miškuose transporto priemonėmis su vidaus degimo varikliais ten, kur įvažiuoti uždrausta;
  • pilti degalus miške į mašinų bakus;
  • palikti šiukšles, stiklo šukes, tepaluotus skudurus, buitines ar statybines atliekas. Šiukšles, augalinės kilmės atliekas draudžiama deginti arčiau kaip 50 m nuo miškų, aukštapelkių, durpingų vietovių ir arčiau kaip 30 m nuo statinių.

Už šių priešgaisrinės miškų apsaugos reikalavimų pažeidimus piliečiai gali būti baudžiami įspėjimu arba bauda nuo 35 iki 50 eurų, pareigūnai – nuo 90 iki 170 eurų. Miško naikinimas arba žalojimas jį padegant arba nerūpestingai elgiantis su ugnimi užtraukia piliečiams baudą nuo 560 iki 1200 eurų, pareigūnams – nuo 1200 iki 2300 eurų.

Būkite atsargūs su ugnimi gamtoje!

Uraganinių vėjų keliama žala

Numatomi struktūriniai nuostoliai nuolatinių vėjų zonose, esant didesniam nei 120 km/h greičiui pagal Safiro-Simpsono uraganų skalę

Kategorija

Vėjo greitis

Žalos rūšis

Žalos aprašymas

1

119-153 km/h

(33-43 m/s)

Labai pavojingas vėjas, padarantis tam tikrą žalą

Šio vėjo daromos žalos gali neatlaikyti gerai pastatytų karkasinių namų stogai, lentjuostės, vinilo dailylentės ir latakai. Didelės medžių šakos pradeda lūžinėti, o negiliai įsišakniję medžiai gali nuvirsti. Dėl didelio elektros laidų ir stulpų pažeidimo nutrūksta elektros energija, kurios gali nebūti kelias (3-5) dienas.
2

154-177 km/h

(43-50 m/s)

Ypač pavojingas vėjas, padarantis didelę žalą

Gerai sumontuotas karkasinis namas gali patirti pagrindinio stogo ir dailiosios apkalos žalą. Daugybė negiliai įsišaknijusių medžių būna išvartyti arba išrauti ir užblokuoja daugelį kelių. Tikėtina, kad beveik visur nebus elektros energijos. Tokia padėtis trunka nuo kelių (5) dienų iki savaičių.
3

178-208 km/h

(50-58 m/s)

Sukeliama niokojanti žala

Gerai pastatyti karkasiniai namai gali patirti didelių nuostolių arba netekti stogo dangos ir galinės sienos. Daugybė negiliai įsišaknijusių medžių būna išvartyti arba išrauti ir užblokuoja daugybę kelių. Audrai pasibaigus, elektros energijos ir vandens tiekimas nutrūksta nuo kelių (5) dienų iki savaičių.
4

209-251 km/h

(58-70 m/s)

Sukeliama katastrofinė žala

Gerai pastatyti karkasiniai namai gali patirti didelę žalą, kai nunešama didžioji dalis stogo konstrukcijos ir (arba) kai kurios išorinės sienos. Daugelis medžių būna išvartyti arba išrauti, o elektros stulpai - nuvirtę. Išvartyti medžiai ir elektros stulpai izoliuoja gyvenamuosius rajonus. Elektros energijos tiekimas nutrūksta daugeliui savaičių ar, galimai, mėnesių. Didžioji dalis teritorijos netinkama gyventi daug savaičių ar mėnesių.
5

252 ir daugiau km/h

(70 ir daugiau m/s)

Sukeliama katastrofinė žala

Didelis procentas karkasinių namų sunaikinami, kartu su stogais ir sienomis. Išvartyti medžiai ir elektros stulpai izoliuoja gyvenamuosius rajonus. Elektros energijos tiekimas nutrūksta daugeliui savaičių ar, galimai, mėnesių. Didžioji dalis teritorijos netinkama gyventi daugelį savaičių ar mėnesių.

Kaip elgtis esant juodligės ir kitų biologinių agentų panaudojimo grėsmei

Kas yra juodligė?

Juodligė yra ūmi užkrečiamoji liga (kitaip dar vadinama Sibiro opa), perduodama tiesioginio kontakto metu nuo naminių gyvulių (raguočių, avių, ožkų ir kt.) arba per naminių gyvulių produktus. Žmogus nuo žmogaus šia liga neužsikrečia.

Kas sukelia šią ligą?

Ligos sukėlėjas yra Bacillus anthracis – stambi lazdelė, gaminanti sporas. Laukuose, kuriuose užkasti nuo juodligės kritę gyvuliai, šios sporos išsilaiko iki kelių dešimtmečių. Į žemės paviršių jos patenka nuo lietaus arba kasinėjant.

Ėsdami sukėlėjų sporomis užkrėstą žolę ar gerdami vandenį, juodlige užsikrečia gyvuliai. Nuo sergančių gyvulių dažniausiai užsikrečiama tiesioginio kontakto metu: teikiant veterinarinę pagalbą, lupant gyvulio odą ar ją išdirbant, dorojant mėsą, vilnas ir kt.

Kartais užsikrečiama valgant sirgusio gyvulio nepakankamai išvirtą mėsą ar geriant pieną. Retkarčiais užsikrečiama per orą su dulkėmis, ypač karšiant vilnas ir išdirbant kailius. Gali užsikrėsti ir kraują siurbiantys vabzdžiai.

Kokie požymiai rodo, kad žmogus užsikrėtė šia liga?

Kai žmogus užsikrečia juodlige, maždaug 1–8 dienas trunka inkubacinis ligos periodas, rečiau – nuo kelių valandų iki 60 dienų.

Pagal užsikrėtimo būdą gali pasireikšti odos, plaučių, žarnų arba sepsinės (kraujo užkrėtimo) juodligės formos.

Odos forma žmonėms pasitaiko dažniausiai. Atvirose kūno vietose (ant rankų, kaklo ir veido), kur patenka infekcija, atsiranda raudona niežtinti dėmelė, vėliau jos vietoje iškyla pūslytė su gelsvai rausvu skysčiu.

Pūslytei plyštant susidaro opelė, kuri po 2–6 dienų pasidengia tamsiu šašu. Oda aplink opą patinsta, paraudimo ir skausmo nėra. Kūno temperatūra pakyla iki 39–-400C, krečia šaltis, skauda galvą.

Plaučių forma gali būti, kai užsikrečiama per orą su dulkėmis arba  kai komplikuojasi odos juodligė. Ligos eiga labai sunki: karščiuojama, atsiranda skausmas krūtinėje, dusulys, atkosima daug skreplių.

Žarnų forma pasireiškia užsikrėtus per maistą arba kai komplikuojasi odos juodligė. Ligos eiga taip pat labai sunki: aukšta temperatūra, ryški intoksikacija, pilvo skausmai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas gleivingu su kraujo priemaiša skysčiu. Negydoma liga pereina į sepsinę formą.

Ar tai mirtina liga?

Juodligės mirtingumo rodiklis – 5–20 %. Juodligė yra išgydoma, jei pagalba žmogui pradedama teikti laiku.

Juodligės išplitimo prevencinės priemonės:

  • tinkama sergančio žmogaus, gyvulio priežiūra;
  • gyvulių ir rizikos profesijų asmenų vakcinacija;
  • asmens higienos taisyklių laikymasis;
  • gyvulių prižiūrėtojai, ypač gyvulinių žaliavų apdorojimo įmonių darbuotojai, turi dėvėti specialią aprangą;
  • gyvulių, laikomų buvusiuose juodligės židiniuose, vakcinacija;
  • gyvulių, kritusių nuo juodligės, kapinynų registracija, apsauga;
  • ligos diagnozavimas laiku, ligonio izoliavimas, nugaišusių gyvulių tinkamas sunaikinimas (sudeginant);
  • kasinėjimų, melioracijos darbų, statybų kontrolė ir suderinimas, kad nebūtų atkasti buvę juodligės židiniai.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) yra parengusi rekomendacijas, kaip elgtis esant juodligės ir kitų biologinių agentų panaudojimo grėsmei:

1. Neišsigąskite!

Juodligės sporos gali sukelti odos, plaučių, žarnyno infekciją. Kad tai įvyktų, sporas reikėtų įtrinti į odą, praryti ar įkvėpti kaip aerozolines dulkes.

Susidūrus su juodligės sporomis liga gali būti stabdoma taikant ankstyvąjį gydymą tinkamais antibiotikais. Juodligė neperduodama nuo žmogaus žmogui.

Kad juodligės sporos sukeltų infekciją, jos turi plisti labai smulkiomis aerozolio dalelėmis. Jei šių smulkių dalelių įkvepiama, gali išsivystyti gyvybei pavojinga plaučių infekcija, bet greitas jos atpažinimas ir gydymas yra efektyvūs.

2. Gavę įtartiną laišką ar paketą, pažymėtą grėsmingu užrašu „Juodligė“: 

  • nekratykite, nepurtykite ir neišbarstykite įtartino voko ar paketo turinio;
  • įdėkite voką ar paketą į plastikinį maišelį ar kt.;
  • jeigu neturite jokio indo, voką ar paketą apvyniokite bet kuo (pvz.: drabužiais, popieriumi ir t. t.) ir šios apsaugos nenuimkite;
  • išeikite iš kambario ir uždarykite duris. Neleiskite įeiti kitiems asmenims;
  • nusiplaukite rankas su muilu;
  • jei esate namuose, praneškite apie įvykį policijai;
  • jei esate darbovietėje, praneškite apie įvykį savo institucijos vadovui ir policijai;
  • surašykite visus žmones, buvusius tame kambaryje ar teritorijoje, kur laiškas ar paketas buvo surastas.

3. Gavę laišką su milteliais ir jiems išsibarsčius:

  • nebandykite valyti miltelių, jų uostyti, liesti! Nedelsdami apdenkite išsibarsčiusius miltelius drabužiais, popieriumi, šiukšlių dėže ar kt.);
  • išeikite iš kambario, uždarykite duris, neleiskite įeiti kitiems asmenims;
  • nusiplaukite rankas su muilu;
  • kuo greičiau nusivilkite užterštus drabužius ir sudėkite juos į plastikinį maišą;
  • kuo greičiau nusiprauskite po dušu su muilu. Nevartokite chlorkalkių ar kitų dezinfektantų;
  • surašykite visus žmones, buvusius tame kambaryje ar teritorijoje, ypač tuos, kurie turėjo tiesioginį kontaktą su milteliais;
  • jei esate namuose, praneškite apie įvykį policijai;
  • jei esate darbovietėje, praneškite apie įvykį savo institucijos vadovui ir policijai.

4. Kilus įtarimui, kad į aplinką pateko biologinis agentas:

  • išjunkite patalpoje ar teritorijoje esančius vietinius ventiliatorius;
  • nedelsdami palikite patalpą ar teritoriją;
  • uždarykite patalpos duris, stenkitės, kad į patalpą ar teritoriją niekas neįeitų;
  • nedelsdami praneškite policijai ir savo institucijos vadovui;
  • išjunkite pastato oro kondicionavimo sistemą;
  • surašykite visus kambaryje, patalpoje ar teritorijoje buvusius asmenis, kad atsakingų institucijų specialistai galėtų nedelsdami vykdyti židinio lokalizavimo, padarinių šalinimo darbus ir teikti skubią medicinos pagalbą.

5. Kaip atpažinti įtartiną paketą ar laiškus

  • Pernelyg didelės pašto išlaidos;
  • ranka rašytas ar prastai išspausdintas adresas;
  • iškirptos ir priklijuotos spausdintos raidės;
  • klaidos žodžiuose;
  • nėra atgalinio adreso;
  • riebalinės dėmės, išblukusios spalvos;
  • didelis svoris;
  • kreivas ar grublėtas vokas;
  • išsikišę laidai ar aliuminio folija;
  • pernelyg didelės saugos medžiagos (maskuojamosios juostos, virvės ir pan.);
  • tiksėjimo garsas;
  • pažymėtas užrašu „personalinis“ arba „konfidencialus“.

Kaip elgtis esant Ebolos viruso grėsmei

Dažniausiai užduodami klausimai apie Ebola hemoraginę karštligę.

1. Kas yra Ebola hemoraginė karštligė?

  • Ebola hemoraginė karštligė (EHK) yra labai sunki, dažnai mirtina liga, nuo kurios mirštamumas siekia iki 90 %. Šia liga serga žmonės ir primatai (makakos, gorilos ir šimpanzės).
  • Ebola virusas pirmą kartą buvo nustatytas 1976 metais Afrikoje vienu metu kilusiuose protrūkiuose netoli Ebola upės Kongo demokratinėje respublikoje, kitas – vienoje Sudano teritorijoje.
  • Viruso kilmė yra nežinoma, tačiau turimais tyrimų duomenimis, Afrikos vaisiais mintantys šikšnosparniai (Pteropodidae) yra pagrindinis natūralus Ebola viruso rezervuaras. 

2. Kaip žmonės užsikrečia Ebola virusu? 

Ebola virusas į žmonių populiaciją patenka sąlyčio būdu su laukinių infekuotų gyvūnų krauju, išskyromis, organais ar kūno skysčiais.

Užsikrėtimas taip pat gali įvykti sąlyčio metu su sergančiais ar kritusiais gyvūnais (šimpanzėmis, vaisiais mintančiais šikšnosparniais, beždžionėmis, miško antilopėmis ir dygliatriušiais) arba tvarkant atogrąžų mišką. Todėl labai svarbu vengti sąlyčio su gyvūnais ir jų lavonais, netvarkyti žvėrienos.

Virusas plinta ir nuo žmogaus žmogui. Užsikrėtimas įvyksta per tiesioginį sąlytį su ligonių krauju, kūno skysčiais arba išskyromis (šlapimu, išmatomis, seilėmis, sperma) per pažeistą odą ar gleivines.

Užsikrėtimas taip pat gali įvykti, jei sveiko žmogaus pažeista oda ar gleivinės liečiasi su ligonio krauju ar kūno skysčiais užterštais aplinkos daiktais, pavyzdžiui, suteptais drabužiais, patalyne, per panaudotas adatas.

Sveikatos priežiūros darbuotojai dažniausiai turi sąlytį su virusu slaugydami EHK sergančius ligonius. Tačiau tai atsitinka tik tuomet, kai medicinos personalas nenaudoja asmeninių apsaugos priemonių arba nevykdo infekcijų kontrolės priemonių.

Visų lygių sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai turi būti supažindinami su ligos požymiais, viruso plitimo būdais ir griežtai laikytis infekcijų kontrolės rekomendacijų.

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nerekomenduoja namuose slaugyti asmenų su EHK požymiais. Tokie ligoniai turi būti izoliuoti ir gydomi specializuotose gydymo įstaigose, kuriose yra kvalifikuotas personalas ir priemonės bei užtikrinta infekcijų kontrolė.

Infekcija bendruomenėje plinta mirusiųjų laidojimo ceremonijų metu. Perduodant Ebola virusą didelį vaidmenį vaidina ceremonijų metu tiesioginis sąlytis su kūnu.

Asmenys, mirę nuo EHK, turi būti tvarkomi naudojant neperšlampamą apsauginę aprangą ir pirštines. Lavonai turi būti laidojami nedelsiant. PSO rekomenduoja, kad  mirusiuosius laidotų specialiai apmokyti asmenys, aprūpinti apsaugos priemonėmis.

Sergantys EHK žmonės užkrečiami tol, kol jų kraujyje ar kūno skysčiuose yra randamas virusas. Dėl šios priežasties infekuotų ligonių kraujas yra tiriamas tol, kol įsitikinama, jog pasveikusio asmens kraujyje virusas necirkuliuoja ir grįžęs namo pasveikęs asmuo nekels pavojaus šeimos nariams ir bendruomenei.

Pasveikęs asmuo dar kurį laiką virusą gali platinti per nesaugius lytinius santykius, kadangi pasveikusių vyrų spermoje virusas gali būti randamas iki 7 savaičių po pasveikimo.

3. Kas turi didžiausią riziką?

Didžiausią užsikrėtimo riziką turi:

  • sveikatos priežiūros darbuotojai, turintys sąlytį su ligoniu, jo krauju ir kūno skysčiais;
  • kiti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, turintys sąlytį su užterštais daiktais ir įrengimais;
  • greitosios medicinos pagalbos darbuotojai,  kuriems reikės gabenti įtariamus sergant ar sergančius EHK;
  • dirbantys laboratorijose su įtariamų sergant ir sergančių EHK klinikine medžiaga;
  • visuomenės sveikatos priežiūros specialistai, kuriems reikės atlikti visuomenės sveikatos veiksmus, susijusius su sąlytį turėjusių asmenų išaiškinimu;
  • laidojimo paslaugas teikiantis personalas, kuris gali susidurti su EHK atveju.

Kiti asmenys, pavyzdžiui, turintys imunosupresiją, kitų sveikatos sutrikimų yra labiau jautresni Ebola virusui, reikalingi papildomi tyrimai.

Viruso plitimas gali būti valdomas taikant infekcijų kontrolės priemones sveikatos priežiūros įstaigose.

4. Kokie yra Ebola  hemoraginės karštligės požymiai?

Liga prasideda staiga ir pasireiškia karščiavimu, silpnumu, raumenų, galvos, gerklės skausmu. Kiek vėliau prasideda viduriavimas, vėmimas, atsiranda bėrimas, sutrinka inkstų ir kepenų veikla, kiek rečiau – išorinis ir vidinis kraujavimas.

Laboratoriniai kraujo tyrimai rodo sumažėjusį  leukocitų ir trombocitų skaičių ir padidėjusią kepenų fermentų koncentraciją.

Inkubacinis ligos periodas (intervalas nuo užsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo) trunka 2–21 dieną.

Užsikrėtęs asmuo gali perduoti virusą kitiems tik pasireiškus pirmiesiems ligos požymiams. Per visą inkubacinį periodą užsikrėtęs asmuo viruso neplatina.

5. Kaip Ebola hemoraginė karštligė diagnozuojama?

EHK gali būti patvirtinta atlikus specialius kraujo laboratorinius tyrimus. Tačiau tokie tyrimai vykdomi ne kiekvienoje laboratorijoje.

Kadangi Ebola virusas yra labai pavojingas, tyrimai atliekami laboratorijose, atitinkančiose didelio biosaugos lygio reikalavimus.

Virusą kraujyje nustatyti galima tik esant išreikštiems ligos požymiams. Nustatyti laboratoriniais tyrimais užsikrėtusius asmenis iki ligos požymių pasireiškimo neįmanoma.

6. Kada reikia kreiptis medicinos pagalbos?

Jeigu jūs lankėtes teritorijoje, kurioje nustatytas Ebola viruso plitimas ar  turėjote sąlytį su įtariamu sergant ar sergančiu EHK asmeniu ir jums prasidėjo ligos požymiai, nedelsdami turite kreiptis medicinos pagalbos.

Taip pat būtina pranešti sveikatos priežiūros specialistams apie jums žinomus visus asmenis, įtariamus sergant ir sergančius.

Kuo skubiau suteikiama medicinos pagalba susirgusiems asmenims, tuo didesni ligonių išgyvenamumo rodikliai. Infekcijos plitimui kontroliuoti labai svarbu nedelsiant pradėti vykdyti infekcijų kontrolės priemones gydymo įstaigoje.

7. Koks ligos gydymas?

Specifinio gydymo (licencijuotų vaistų) EHK gydyti kol kas nėra. Sunkiai sergantiems ligoniams reikalingas intensyvus palaikomasis gydymas.

Dažniausiai tokie ligoniai yra dehidratuoti (netekę daug organizmo skysčių), todėl jiems būtinas skysčių ir elektrolitų atkūrimas per  intravenines  lašelines.

Kai kurie pacientai pasveiksta dėl tinkamos medicininės pagalbos. Ankstesnių EHK protrūkių metu 50–90 % ligonių mirdavo. Pastarojo protrūkio Vakarų Afrikoje metu mirštamumas siekia apie 60 %.

Ebola viruso plitimui kontroliuoti būtina asmenis, įtariamus sergant ar sergančius EHK, izoliuoti ir gydyti specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose taikomos griežtos infekcijų kontrolės priemonės. 

8. Ar aš galiu išvengti ligos? 

Šiuo metu nėra licencijuotų vaistų ir vakcinos nuo Ebola viruso ligos, tačiau abiejų preparatų tyrimai vykdomi.

Kai virusas patenka į žmonių bendruomenę, viruso plitimas gali tapti nekontroliuojamas. Todėl visuomenės, sveikatos priežiūros specialistų budrumas, informuotumas apie Ebola viruso ligos rizikos veiksnius, apsaugos priemones yra pagrindiniai būdai, padedantys sumažinti ligų ir mirčių skaičių.

Būdai, kaip išvengti infekcijos ir jos perdavimo 

Pirmieji EHK ligoniai paprastai užsikrečia nuo laukinių gyvūnų ar jų skerdenos. Kiti asmenys Ebola virusu užsikrečia turėdami sąlytį su sergančiųjų krauju ir kūno skysčiais, nesaugiai prižiūrėdami sergančiuosius, nesaugiai laidodami.

Šio protrūkio metu pagrindinis infekcijos plitimas vyksta nuo žmogaus žmogui. Infekcijos profilaktikai, viruso plitimui riboti ar nutraukti rekomenduojamos šios priemonės:

  • svarbu žinoti ligos požymius, infekcijos plitimo būdus ir būdus viruso plitimui nutraukti. Daugiau informacijos apie Ebola virusą ir ligą galima rasti Pasaulio sveikatos organizacijos, Europos ligų prevencijos ir kontrolės interneto svetainėje (www.ecdc.europa.eu), Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje (www.ulac.lt);
  • sekti Sveikatos apsaugos ministerijos, kitų institucijų rekomendacijas ir jomis vadovautis;
  • jeigu kyla įtarimų, kad šalia yra žmogus, galimai sergantis EHK, rekomenduokite jam nedelsiant kreiptis medicinos pagalbos;
  • aplankius ligonį gydymo įstaigoje, išėjus iš palatos, būtina nedelsiant nusiplauti rankas su muilu;
  • tvarkyti mirusiųjų nuo EHK palaikus galima tik su asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Mirusiųjų kūnai laidojami nedelsiant.

Taip pat būtina vengti sąlyčio su laukiniais gyvūnais, kurie gali būti Ebola viruso šaltiniais (šimpanzėmis, vaisiais mintančiais šikšnosparniais, beždžionėmis, miško antilopėmis ir dygliatriušiais). Gyvūnų mėsą ar kraują prieš vartojimą būtina labai gerai apdoroti karščiu.

9. Kaip sveikatos priežiūros darbuotojai apsisaugo nuo Ebola viruso?

Turėdami profesinį sąlytį su sergančiaisiais EHK, sveikatos priežiūros darbuotojai turi žymiai didesnę Ebola virusu užsikrėtimo riziką nei kitos visuomenės grupės.

Rekomenduojamos ir taikomos svarbios prevencinės priemonės yra būtinos viruso plitimui riboti ir nutraukti sveikatos priežiūros įstaigose, apsaugoti nuo užsikrėtimo ne tik personalą, bet ir kitus asmenis.

Sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose gydomi sergantys EHK, turi būti taikomos standartinės ir papildomos izoliavimo priemonės, reglamentuotos norminiuose dokumentuose ir rekomenduojamos PSO.

10. Ar įtariami sergant ir sergantys Ebola hemoragine karštlige asmenys turi būti izoliuoti nuo kitų pacientų?

Asmenis, įtariamus sergant ir sergančius EHK, rekomenduojama izoliuoti nuo kitų ligonių izoliacinėse palatose.

Jei tokių palatų nėra, sergantys EHK ligoniai turi būti izoliuojami nuo kitų ligonių atskirose patalpose (zonose). Tokiose atskirose patalpose ligoniai turi būti atskirti vienas nuo kito.

Įėjimas į šias zonas turi būti ribojamas, o EHK sergantiems ligoniams turi būti skirtos tik jiems gydyti ir slaugyti naudojamos priemonės ir įranga.

Ligonių judėjimas tokiose patalpose (zonose) draudžiamas. Ligonius, sergančius EHK, turi prižiūrėti tik jiems paskirtas ir apmokytas personalas.

11. Ar leidžiami lankytojai, kur izoliuoti ir gydomi įtariami sergant ir sergantys Ebola hemoragine karštlige asmenys?

Įtariamų sergant ir ligonių, sergančių EHK, lankymas yra nerekomenduojamas. Esant būtinybei, išskirtiniais atvejais gali būti leidžiami tėvai slaugyti sergančio vaiko.

12. Ar būtinos asmeninės apsaugos priemonės prižiūrint ligonius?

  • Be standartinių izoliavimo priemonių sveikatos priežiūros įstaigose turi būti taikomos papildomos pacientų izoliavimo pagal infekcijos plitimo būdą priemonės siekiant išvengti sąlyčio su ligonio krauju, kūno skysčiais ar užterštais aplinkos daiktais, pavyzdžiui, užteršta patalyne, ligonio drabužiais ar panaudotomis adatomis.
  • Visi lankytojai (jei tokie įleidžiami) ir gydymo įstaigos sveikatos priežiūros darbuotojai privalo dėvėti asmenines apsaugos priemones, iš kurių būtiniausios: medicinė kaukė, vienkartinės pirštinės, neperšlampamas chalatas, specialus apavas, akių ir veido apsaugos priemonės.

13. Ar svarbi rankų higiena?

Rankų higiena yra labai svarbi ir rankos turi būti kruopščiai plaunamos:

  • prieš užsidedant pirštines ir asmenines apsaugos priemones, kai įeinama į izoliacinę palatą ar patalpą;
  • prieš atliekant ligoniui bet kokią kenksmingumo pašalinimo ar aseptinę procedūrą;
  • po bet kokio sąlyčio su ligonio krauju ar kūno skysčiais;
  • po bet kokio prisilietimo su ligonio aplinkos daiktais ar priemonėmis;
  • nusiėmus asmenines apsaugos priemones, kai išeinama iš izoliacinės palatos ar patalpos.

Būtina pažymėti, kad nenusiplovus rankų, kai nuimamos asmeninės apsaugos priemonės, šios priemonės neužtikrins apsaugos nuo užsikrėtimo virusu.

Rankų higienai galima naudoti pramoninės gamybos alkoholinius rankų antiseptikus. Užterštos rankos plaunamos su muilu ir tekančiu šiltu vandeniu pagal PSO rekomendacijas.

Sieniniai skysto muilo ir rankų antiseptiko dozatoriai turi būti visose ligoniams atliekamų procedūrų vietose, prie įėjimo į izoliacinę palatą ar specialiai skirtas patalpas ir šiose patalpose. Rankoms nusausinti turi būti naudojami tik vienkartiniai popieriniai rankšluosčiai.

14. Kokios kitos papildomos profilaktikos priemonės turi būti taikomos sveikatos priežiūros įstaigose?

Užsikrėtimo ligonio krauju ar kūno skysčiais profilaktikai labai svarbu saugiai atlikti invazines procedūras, kruopščiai valyti ir dezinfekuoti aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršius, saugiai šalinti medicinines atliekas ir tvarkyti skalbinius.

Taip pat labai svarbu saugiai elgtis su įtariamų sergant ir sergančiųjų EHK klinikine medžiaga laboratorijose; saugiai tvarkyti lavonus skrodimo metu, paruošiant palaikus laidoti.

Visi sveikatos priežiūros darbuotojai ir pagalbinis personalas, atliekantis tokio pobūdžio darbus, privalo naudoti asmenines apsaugos priemones, reglamentuotas norminiuose dokumentuose ir rekomenduojamas PSO.

15. Kokiomis priemonėmis PSO užtikrina visuomenės sveikatos apsaugą Ebola viruso protrūkių metu?

PSO konsultuoja šalis, kaip pasiruošti EHK protrūkiui ir reaguoti. Įvežtinių atvejų į kitas šalis prevencijai PSO rekomendavo Ebola viruso paveiktose Vakarų Afrikos šalyse riboti sergančių asmenų tarptautines keliones, vykdyti asmenų, turėjusių sąlytį su EHK sergančiais ligoniais,   atsekamumą ir stebėjimą.

PSO veiksmai:

  • atlieka epidemiologinę priežiūrą visuose regionuose ir teikia informaciją apie Ebola viruso protrūkius, jų plitimą;
  • teikia visokeriopą pagalbą, jei reikia, pavyzdžiui, surandant ligonius paveiktose šalyse;
  • teikia konsultacijas profilaktikos ir gydymo klausimais;
  • nukentėjusioms šalims prašant siunčia ekspertus ir medicinines-sanitarines priemones (pavyzdžiui, asmenines apsaugos priemones sveikatos priežiūros darbuotojams);
  • nukentėjusių šalių visuomenei teikia informaciją apie ligą, apsaugos priemones, mažinančias viruso plitimą;
  • aktyvina tarptautinių tinklų ir organizacijų veiklą teikiant pagalbą, jei nukentėjusios šalys jos prašo. Teikia rekomendacijas dėl tarptautinių kelionių ir prekybos ribojimų siekiant išvengti tarptautinių grėsmių visuomenės sveikatai.

16. Ar saugu keliauti Ebola viruso protrūkio metu? Ką rekomenduoja PSO ir kitos institucijos?

Atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją Vakarų Afrikos šalyse, į susirgimų skaičiaus didėjimą ir paveiktų teritorijų plėtimąsi, PSO paskelbė nepaprastą ir grėsmingą visuomenės sveikatai situaciją ir rekomendavo atsisakyti nebūtinų kelionių į Ebola viruso paveiktas Vakarų Afrikos šalis. Tačiau ši rekomendacija gali būti koreguojama priklausomai nuo situacijos.

Asmenų, keliaujančių į teritorijas, kuriose plinta susirgimų EHK, užsikrėtimo rizika PSO vertinama kaip labai maža, kadangi viruso perdavimas nuo žmogaus žmogui įvyksta tik tiesioginio sąlyčio būdu su sergančiojo asmens krauju ir kūno skysčiais.

17. Ar saugu keliauti kartu su žmonėmis, užsikrėtusiais Ebola virusu?

Jeigu iki kelionės užsikrėtusiam žmogui neišsivystė ligos požymių, jis viruso neplatina. Jei užsikrėtusiam žmogui ligos požymiai prasidėjo kelionėje (pavyzdžiui, lėktuve, laive), jis privalo nedelsdamas pasakyti apie tai orlaivio ar laivo ekipažui arba atvykęs nedelsdamas kreiptis medicinos pagalbos.

Asmenys, kuriems liga prasidėjo keliaujant, turi būti pagal galimybę izoliuojami, kad infekcija neišplistų tarp kitų keleivių.

Nors tokiais atvejais kitiems keleiviams rizika užsikrėsti yra labai maža, tačiau rekomenduojamos asmenų, turėjusių sąlytį su sergančio asmens kūno skysčiais, atsekamumo priemonės.

18. Ar saugu keliauti į Ebola virusu paveiktas teritorijas?

Rizika, kad asmenys, keliaujantys į paveiktas teritorijas turistiniais ar verslo tikslais, užsikrės Ebola virusu, tarptautinių organizacijų vertinimu, yra labai maža.

Virusu užsikrečiama tik tiesioginio nesaugaus sąlyčio būdu su sergančiojo krauju ar kūno skysčiais. Tokie sąlyčiai mažai tikėtini asmenims, keliaujantiems po paveiktas šalis. Bet kokiu atveju turistams rekomenduojama vengti tiesioginių sąlyčių su ligoniais, laukiniais gyvūnais.

Jeigu jūs aplankysite paveiktose teritorijose gyvenančią savo šeimą ar draugus, užsikrėtimo rizika taip pat yra labai maža, jei tuo metu neturėjote sąlyčio su sergančiu asmeniu.

Jei toks sąlytis su ligoniu ar mirusiuoju nuo EHK buvo, būtina apie sąlytį vietoje arba atvykus namo informuoti visuomenės sveikatos priežiūros specialistus galimai sąlytį turėjusių asmenų atsekamumo tikslais. Sąlytį turėjusių su sergančiojo kūno skysčiais asmenų atsekamumas būtinas infekcijos plitimui riboti.

19. Kokia kitų užkrečiamųjų ligų rizika Vakarų Afrikos šalyse?

Keliaujantiems pravartu žinoti, kad Afrikos šalyse yra registruojamos ir kitos labai pavojingos hemoraginės karštligės – Marburg‘o, Lassa, Krymo-Kongo.

Vykstantiems į Gvinėją, Liberiją ar Sierą Leonę būtina turėti tarptautinį sertifikatą, liudijantį skiepus nuo geltonojo drugio. Vakarų Afrikos šalyse keliautojams taip pat yra rizika užsikrėsti maliarija.

Todėl prieš kelionę į tas šalis rekomenduojama pasirūpinti maliarijos prevencijos priemonėmis, saugotis moskitų įkandimų, keliaujant nuolat plauti rankas, gerti saugų geriamąjį vandenį ir vartoti saugų maistą.

20. Ar gali būti įvežta EHK į Europos Sąjungos šalis, taip pat ir į Lietuvą? 

Taip, tokia galimybė yra, kadangi Europos šalių medikai dirba Vakarų Afrikos šalių ligoninėse teikdami pagalbą nukentėjusiems asmenims. Užsienio ministerijos duomenimis, Vakarų Afrikos šalyse gyvena ir dirba ir Lietuvos piliečiai. 

21. Ar yra ir kokia įvežtinių (jei tokie būtų) EHK atvejų plitimo Europoje, taip pat ir Lietuvoje rizika?

Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras įvežtinių EHK atvejų plitimo riziką Europos Sąjungos šalyse vertina kaip labai mažą, kadangi:

  • iki šiol Filovirus šeimos virusai neplito Europoje;
  • nuo šio EHK protrūkio Afrikoje pradžios (2013 m. gruodis) tarp grįžusių keliautojų ir turistų užsikrėtimo Ebola virusu atvejų Europoje neregistruota;
  • yra gerai žinomas viruso plitimo būdas ir apsisaugojimo priemonės;
  • Europos Sąjungos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, nustatytos griežtos pacientų izoliavimo priemonės, vykdomos per kraują ir kūno skysčius plintančių infekcijų profilaktikos priemonės ligoninėse;
  • medikams, keliautojams, visuomenei teikiama informacija.

Bendros PSO rekomendacijos keliaujantiems

  • Atvykusiems į paveiktas teritorijas rekomenduojama vengti bet kokių sąlyčių su infekuotais ir sergančiais asmenimis, ypač vietos gyventojais;
  • medicinos darbuotojai, atvykę į epidemijos zoną, privalo besąlygiškai vykdyti infekcijų kontrolės rekomendacijas;
  • kiekvienas asmuo, keliaujantis teritorijose, kur atsiranda vis naujų susirgimų atvejų, turi žinoti Ebola ligos požymius, o jiems atsiradus kreiptis į medikus;
  • medicinos darbuotojai, grįžę iš paveiktų teritorijų, kur teikė sveikatos priežiūros paslaugas gyventojams, ir pajutę pirmuosius panašius į EHK požymius, turi būti traktuojami kaip įtariami sergant EHK.

Kaip elgtis, kad nesusirgtumėte tymais

Lietuvoje sparčiai plintant tymams, medikai primena, kad vaikai, kurie dėl kokių nors priežasčių liko nepaskiepyti, ir asmenys, turėję kontaktą su sergančiuoju tymais, nuo šios infekcijos gali pasiskiepyti nemokamai. Dėl to reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Taip pat susirūpinti bei pasiskiepyti savo lėšomis turėtų tie, kurie yra  nesirgę, visai neskiepyti arba buvo paskiepyti tik viena vakcinos doze.  Jei asmuo nežino savo skiepijimų būklės, jis gali atlikti kraujo tyrimą  ir įsitikinti dėl imlumo tymams.

Itin budrūs turėtų būti kūdikius auginantys tėvai. Pirmąja vakcinos doze kūdikiai skiepijami tik sulaukę 15-16 mėnesių amžiaus (antrąja – 6-7 metų), tad iki to laiko juos gali užkrėsti šeimos nariai.

Nuo tymų neapsaugo jokios kitos profilaktikos priemonės, tik skiepai.

Kas gali skiepytis tymų vakcina ,,Priorix‘‘ valstybės lėšomis:

  • vaikai, kurie nebuvo paskiepyti dėl tam tikrų priežasčių pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių;
  • kontaktiniai asmenys, kurie buvo sąlytyje su sergančiuoju tymais, per 72 val. skiepijami viena ,,Priorix‘‘ vakcinos doze. Kontaktinių asmenų sąrašą sudaro visuomenės sveikatos specialistas, gavęs pranešimą apie tymų ligos atvejo įtarimą.

Savo arba darbdavio lėšomis turėtų pasiskiepyti:

  • asmenys, kurie nežino, ar buvo skiepyti nuo tymų;
  • asmenys, kurie buvo skiepyti viena tymų vakcinos doze;
  • asmenys, nesirgę tymais;
  • visų profesijų ir pareigybių, susijusių su žmonių sveikatos priežiūros veikla ir bet kokia veikla, kai darbuotojas darbo metu gali būti veikiamas biologinio rizikos veiksnio ir darbuotojui yra tikimybė užsikrėsti bei susirgti užkrečiamąja liga.

Tymus sukelia itin lakus virusas, kurį platina sergantis žmogus. Pagrindinis tymų viruso perdavimo būdas – oro lašelinis, todėl virusas lengvai plinta patalpose.

Persirgus susidaro ilgalaikis visą gyvenimą trunkantis imunitetas. Tymų inkubacinis laikotarpis trunka apie 10 dienų (7-18-21 d.).

Asmuo gali platinti infekciją vidutiniškai 4 d. iki bėrimo atsiradimo ir 4 d. po bėrimo pasirodymo. Vienas tymais sergantis asmuo gali užkrėsti iki 18 žmonių.

Tymų klinikiniai požymiai: karščiavimas (38-39 °C), bendras silpnumas, sumažėjęs apetitas, sloga, konjuktyvitas, kosulys, dėmelių atsiradimas skruostų gleivinėje,  makulopapulinis (tamsiai rausvos, netaisyklingos formos, susiliejantis) bėrimas:

  • bėrimas dažniausiai atsiranda 3-4 ligos dieną;
  • pirmieji bėrimo elementai atsiranda ausų, veido, kaklo srityje;
  • vėliau išberia liemenį, rankas, šlaunis, blauzdas ir pėdas;
  • buvusio bėrimo vietoje būdinga odos hiperpigmentacija, kuri po savaitės išnyksta.

Dažniausios tymų komplikacijos: vidurinės ausies uždegimas, plaučių uždegimas, laringitas, viduriavimas, encefalitas (smegenų uždegimas).

Vaizdo  paskaitą apie tymus žiūrėkite čia.

Mokomieji video

Peržiūrėkite mokomuosius video padėsiančius greičiau įsisavinti informaciją.

Turite klausimų?